Viena po kitos vardydama sistemos bėdas ir galimus jų sprendimų būdus viena žinomiausių Klaipėdos kardiologių neslepia, kad dabartinė situacija, į kurią stumiami pacientai, paprasčiausiai primena šantažą.
„Negali valstybinė įstaiga būti kaip donoras privačiai. Mažiname prieinamumą prie valstybinių paslaugų ir tada tau nieko kito nebelieka, kaip eiti į privačią įstaigą. Tokią situaciją pavadinčiau šantažu“, – tvirtina medike daugiau nei 3 dešimtmečius dirbanti D. Jarašūnienė.
Tai – pirmoji interviu dalis. Joje su Klaipėdos universiteto ligoninės (KUL) filialo „Jūrininkų ligoninė“ gydytoja intervencine kardiologe, I kardiologijos skyriaus vedėja dr. Dalia Jarašūniene kalbamės apie didžiausius sveikatos sistemos sopulius ir kaip būtų galima juos gydyti.
Iš viešosios erdvės gali susidaryti įspūdis, kad šiandien mūsų sveikatos sistema visai griūna – medikai pervargę, nepatenkinti atlyginimu, darbo sąlygomis, pacientai laukia ilgose eilėse, trūksta paslaugų arčiau namų... Kaip jums rodosi toks bendras paveikslas?
Visko yra po truputį – medicinoje šiandien tikrai yra nemažai problemų ir susidarė tokia padėtis, kad nepatenkinti nei gyventojai, nei medikai. Bet įvardyti tai kaip griūtį tikrai negaliu. Faktas, kad persitvarkyti yra būtina, negalime gyventi anais laikais, kai visas pasaulis nuėjo ženkliai toliau. Ir šiuo pertvarkos laikotarpiu yra labai daug iššūkių.
Ar trūksta medikų? Visi šaukia, kad nėra gydytojų, tai pirmiausia galbūt reikia pradėti nuo ištakų, kad šiandien valgome vaisius, derlių to, kas buvo pasėta prieš dešimtmetį. Kiek medikų tada dėl blogos vadybos, atlyginimų, krūvių, kitų tarpusavio santykių ir vilties nebuvimo išvyko į užsienį. Dabar tokio nutekėjimo jau nėra, dauguma ir grįžta, nes mato perspektyvas, Lietuva pradėjo gyventi ženkliai geriau, kyla ekonomika. Bet greitai užkamšyti tas nutekėjimo spragas nėra lengva. Tad visa tai dar tęsis, kol susitvarkys.
Šiuo metu trūksta tam tikrų specialistų, šeimos gydytojų, dėl to yra priversti dirbti ir tie, kurie seniai pensinio amžiaus. Vienas dalykas, nėra, kas juos pakeičia, o kitas – jų laukia per mažos pensijos.
Be to, medikų trūkumas yra kai kur. Jei šiandien gydytoją vis dar įsivaizduojame su stetoskopu ant kaklo ir viską išgydantį, tai yra iliuzija ir gyvenimas Hipokrato laikais. Šiandien taip nėra – turime daugybę ligų, kurių anksčiau net nediagnozuodavome, turime vaizdinimo priemones, kompiuterinę tomografiją ir kt., yra molekuliniai tyrimai, pažangiausia laboratorija.
Visi šaukia, kad nėra gydytojų, tai pirmiausia galbūt reikia pradėti nuo ištakų, kad šiandien valgome vaisius, derlių to, kas buvo pasėta prieš dešimtmetį.
Tokių dalykų negalime koncentruoti kiekviename mažame miestelyje. Juo labiau mokslus baigęs specialistas nori valdyti visus šiuos diagnostikos metodus, o ką jis darys mažame miestelyje? Jis nori būti visaverčiu gydytoju. Kaip sakoma, blogas tas karys, kuris nenori būti generolu. Taigi ir jaunas žmogus turi ambicijų profesiniame gyvenime, vadinasi, turime koncentruoti mediciną ir paskirstyti tam tikrais lygiais. Lietuva nėra didelė šalis, tad aukščiausios technologijos turi būti koncentruotos į tris ar keturias vietas.
Medicinos reforma vykti be reformos socialinėje srityje
Vadinasi, nueinančios valdžios pradėta reforma siekiant daugiau paprastų paslaugų suteikti arčiau namų, o sudėtingiausiais koncentruoti centruose, yra logiška?
Atrodytų, norint įgyvendinti šią reformą, toks sukoncentravimas reikštų, kad tuos žmones, kurie gyvena mažuose miesteliuose, atitoliname nuo gydytojo. Bet pažiūrėkime pirmiausia, ar gali medicinos reforma vykti be reformos socialinėje srityje. Niekaip. Taigi jei neaprėpsime socialinės srities, mes tą pacientą ir atskirsime.
Turime matyti visą paveikslą iš paukščio skrydžio. Jei tuo žmogumi rūpinsis gerai – nuveš į ambulatoriją, sutars vizitą, ar yra skirtumas, reikės vykti kilometrą ar 20–40 km? Nebus jokio skirtumo, jei jį nuveš. Žmogui reikalinga priežiūra, mūsų populiacija senėja, o senų žmonių sveikata priklauso nuo bendravimo, elementarios priežiūros, socialinės padėties, tada ir liga neatrodo baisi ir yra valdoma
Vis girdime, kad ypač rajonuose situacija tragiška, žmonės į ligonines patenka jau užleistų būklių. Ką matote savo akimis – ar išties daugiau sunkių pacientų?
Ligonio užleistumas visų pirma priklauso nuo jo paties požiūrio į sveikatą. Vieni laiko save senais ir nenori kreiptis, nes galvoja, kas čia jį bežiūrės, kitiems jų negalavimas atrodo niekai – visa tai praeis, juk tiek jau išgyveno. Tretiems yra taip, kad jie jau nepajėgia nueiti ir savimi pasirūpinti, nes technologijos stipriai pažengė į priekį, registraciją vyksta internetu... Tais žmonėmis turi būti pasirūpinta. Nes jei tai nebus padaryta dabar, mes po kiek metų būsime toje pačioje padėtyje. Atskirtis bus tokia pati, nes bus dar kitos technologijos. Reikia sukurti sistemą, kad šie žmonės nebūtų palikti likimo valiai. Taigi viskas priklauso nuo požiūrio – jei laikysime, kad Lietuva yra mūsų šeima, tai pasirūpinkime visais jos nariais.
Skamba gražiai, bet realybėje net savi vaikai ne visada gali padėti pagyvenusiems tėvams...
Dabar keičiasi ir kultūriniai dalykai – vaikai nori su savais tėvais tik gražiai bendrauti, bet visiškai nenori užsikrauti naštos, juos prižiūrėti, viskuo rūpintis. Taigi tie žmonės yra palikti, apleisti, bet, turint omenyje tuos kultūrinius dalykus, valstybė turi rūpintis savo žmonėmis, kiek išgali suformuoti tą paketą. Bet jis turi būti atskirtas nuo medicinos reformos.
Reformos jokiu būdu nereikia stabdyti, ją spartinti, bet būtinai ji turi eiti koja kojon su socialine sistema. Turi būti aiškiai viskas apspręsta, komunikacija su pacientais, kaip gali savivaldybės prisidėti, ką organizuoti, nuvežti, kiek reikia socialinių darbuotojų, kiek turime tame rajone senyvo amžiaus žmonių. Juk kiekvienas regionas turi savo specifiką ir negalima visiems apauti vienų ir tų pačių batų.
„Negali valstybinė įstaiga būti kaip donoras privačiai“
Gyventojai skundžiasi, kad medikai, atrodo, kitą kartą patys stokoja empatijos ir noro padėti. Tuo pačiu vis garsiau kalbama, kad taip yra dėl didžiulio medikų pervargimo.
Kodėl medikai pervargę? Priežastis yra išbalansuota sveikatos apsaugos sistema – dėl tų pačių žmogiškųjų resursų kovoja didelės ir mažos ligoninės, tuos pačius specialistus perviliodami iš vienų į kitas įstaigas. Siūlo atlyginimus, kurie kartais pasiekia tokias aukštumas, kad realiai ligoninė, kurios prievolė užtikrinti skubią pagalbą 24/7, negauna tiek pinigų, kad galėtų konkuruoti. Paslauga paprasčiausiai nėra tiek įkainuota, kiek turėtų būti, nes mums moka už paslaugą, ne tarnybą.
Palyginimui – tai būtų tas pats, kas mokėti gaisrininkams už gaisrus, bet nekyla klausimas, ar turi būti gaisrinės tarnyba. Jei yra skubi pagalba, ji turi gauti už tai pinigus, tada ligoninė turės pinigų, dabar ji negali konkuruoti atlyginimu su privačia įstaiga. Ji gi jokios skubios pagalbos neteikia, o tik tas paslaugas, kurios yra pelningos ir iš kurių susirenka pinigus. Bet jei tęsis toks požiūris, netruks apsižiūrėti, kad nebedaromos sudėtingos, gyvybę gelbėjančios operacijos. Nes tai yra nenaudinga, operacijos daug kainuoja, tai liksime operuodami venas, gydydami kraujospūdį?
Mažiname prieinamumą prie valstybinių paslaugų ir tada tau nieko kito nebelieka, kaip eiti į privačią. Tokią situaciją pavadinčiau šantažu.
Turi būti valstybinis požiūris, niekada nesakiau, kad neturi būti privačios medicinos, bet turi būti aiškus santykis tarp abiejų sektorių. Negali valstybinė įstaiga būti kaip donoras privačiai. Mažiname valstybinių paslaugų prieinamumą ir tada tau nieko kito nebelieka, kaip eiti į privačią įstaigą. Tokią situaciją pavadinčiau šantažu. O kodėl taip yra – trūksta medikų, tai yra užburtas ratas ir reikia tą grandinę nutraukti.
Pavyko sumažinti eiles vos iki mėnesio
Matote sprendimų, kas padėtų kapanotis iš dabartinės situacijos?
Kaip minėjau, strategija aiški – būtina koncentruoti aukščiausio, žemesnio ir dar žemesnio lygio paslaugas. Visą tą daro ministerija, įgyvendinimas apima labai didelę sferą, svarbiausia, kad žmonės nenukentėtų, nebūtų taip, kad jie išvis negaus pagalbos. Kitas dalykas – išleisti įsakymus, kokia yra privati, kokia – valstybinė medicina, mokėti už skubią pagalbą, nes kitaip nieko nebus.
Universiteto ligoninės turi investuoti, vystyti ir naujas technologijas, aukščiausius gydymo metodus, tam turi būti lėšų, o ne vos išgyventi. Jei visos universitetinės ligoninės vos išgyvena, vadinasi, problema yra sisteminė. Žinau, kad tie procesai valstybėje vyksta, bet nėra tokio tempo, nes turime labai daug iššūkių, pinigų reikia daug sričių.
Be to, dėl trūkumo – pati medikų ruošimo sistema turi atliepti realų poreikį. Dabar gydytojų ruošimas nuo pradžių iki galo vyksta universitetuose. Tarkime, jį baigęs gydytojas ir gavęs medicinos diplomą toliau nori tapti kardiologu, bet nėra vietų LSMU Kaune, Santaros klinikose Vilniuje, bet, pavyzdžiui, yra vieta Klaipėdos regione ir tu ateini mokytis jau žinodamas, kur dirbsi. Toks ruošimas atlieptų realų poreikį, aišku, reikia, kad kokybės kartelė būtų išlaikyta.
Dažnai kardiologo, kaip ir dalies kitų specialistų, konsultacijos žmonėms reikia laukti mėnesių mėnesiais. Tai – vien gydytojų stygiaus problema ar matote ir kitų kliuvinių?
Viską labai gražiai parodė pavyzdys mūsų ligoninėje. Eilės kardiologo konsultacijai tikrai buvo nemažos, o dabar reikia laukti apie mėnesį – nuo 4 iki 6 savaičių. Kaip tą pavyko padaryti? Nėra vieno veiksnio. Pirmiausia, įdarbinome nemažai kardiologų, atėjo jauni žmonės, šiandien turime daugiau nei 30 dirbančių kardiologų, kurie rotacijos principu dirba ir ambulatorijoje, ir stacionare, kiti – tik ambulatorijoje. Ir atėjo jie dėl to, kad tiki ligoninės ateitimi, tenkina atlyginimas. Kitas dalykas, įdarbinome registratores, vadybininkus, kad nebūtų jokių spragų, nebūtų taip, kad pacientas užsiregistravo, nebeatvyksta, nes kažkur per tą laiką nuėjo privačiai ir panaudojo siuntimą.
Be to, eilės yra ne tik dėl medikų trūkumo, bet pacientai nepasitiki šeimos gydytoju, galvoja, kad tik specialistas gali išspręsti jų problemą.
Anksčiau labai dažnai būdavo, kad užsirašęs pacientas neatvykdavo į konsultaciją, o tada gydytojas sėdi – nėra nei paslaugos, nei patenka kitas pacientas. Dabar visą pacientų judėjimą prižiūri vadybininkas, o registratorius perskambina iš vakaro, klausia ar atvyks, suranda kitą laiką. Ir ta eilė pajudėjo. Ne paslaptis, kad Klaipėdoje labai daug kardiologų ir kitų specialistų dirbo privačiose įstaigose, ten patekti būdavo eilė, o dabar privatininkai nebesurenka pacientų.
Be to, eilės yra ne tik dėl medikų trūkumo, bet pacientai nepasitiki šeimos gydytoju, galvoja, kad tik specialistas gali išspręsti jų problemą. Tuo metu šeimos gydytojai bijo neduoti siuntimo, nes po to dar sulauks viešo teismo, kai pacientas, nuėjęs kažkur kitur, kur jam kažką diagnozavo, viską išdėstys socialiniame tinkle su gydytojo nuotrauka, pavarde be jokios atsakomybės. Tokie dalykai turėtų būti baudžiami. Mes juk nesidaliname viešai pacientų ligos istorijomis.
Bet kaip yra pertekliniai siuntimai, taip yra ir kita pusė – kai pacientai nesiunčiami, nors to reikia. Manyčiau, kad čia ir specialybių draugijos turėtų aktyviau prisidėti, kada pacientui būtinas siuntimas specialisto konsultacijai.
